Keistai idomią recenziją sumontavo gerasis repo profesorius Mironas. Mums žinomas jo polinkis į tamsųjį psy pasaulį bei domėjimasis sci phiction. Todėl visai nenustebome išvydę būtent tokią kelionę po Cafeteria pasaulį. Smalsu sužinoti kiekvieno iš Cafeterijos tyrinėtojų potyrius.
tai štai:
VAIPER and SERUMAS are: CAFETERIA [Despotin Fam; 2009]
Pabandykim kitaip pažiūrėti į muziką…Norėčiau paprašyti – užmerkit akis…Bet apsiribosime tiesiog fantazijos įjungimu…
Didelis miestas pabunda po nakties miego, saulė centimetras po centimetro, metras po metro pradeda glostyti švarias gatves, blizgančius stiklinius fasadus, atspindinčius mėlyną dangų. Nereali gaiva…Toks jausmas, kad mes seniai nematę mašinų ir žmonių. Bet kas gi čia?! Gatvės gale link mūsų žingsniuoja dideli, į robotus panašūs padarai, virš jų galvų tarsi dideli paukščiai skraido keisti vandenyno skatus primenantys padarai…Bet jie tokie lengvi, tarsi permatomi…Tai išties puiki naujos, kupinos atradimų dienos pradžia. (“Rytas Oras Inn”)
Nutilus metalinių gigantų dainavimui, į gatves pasipila keisti padarai ant bambukinių kojų, jie tikrina kampus, žiūri, kas vyksta už atidarytų durų, judėdami bendrauja vieni su kitais. Kažkas labai tolimo ir nesuprantamo, galima sakyti net mistinio, yra šitam vaizde…Staiga jų judėjimas pagreitėja, jie kažką randa ir ištempia į gatvė…Besivartydamas mažas padaras dingsta miesto labirintuose…Tyla…Pavieniai mediniai padarai transformuojasi į kažką kito. Neįmanoma atitraukti akių, tai užburiantis vaizdas ir garsas…(“Medicamende…”)
Staiga aš pats atsiduriu greitai važiuojančioj mašinoj. Vėjas žaidžia plaukuose, sena gera uždeganti muzika tarsi rožinis rūkas užpildo viską aplink mane…Tiek daug artimo, tiek daug gerų prisiminimų…Nežinau kodėl, bet tai taip skiriasi nuo to, ką man teko matyti šiandien ryte. Gyvenimas verda, bet aš vis tiek nematau žmonių, aš tik jaučiu, kad kažkas stebi mane…Nusispjaut…Kam galvot…Norisi tik paskęsti muzikoje, judėti, gyventi jos ritmu…(“Dancing man”)
Girtas nuo gyvenimo šokio aš atsigulu ant žalios pievos didelio medžio šešėlyje. Kažkur parko vidury žongliruojant keičiančiais spalvą garsais, aš išgirstu savotiškai pažįstamą, bet nesuprantamą dainą. Malonus, neįprastas, tarsi miglotas moters balsas. Bet jame vėlgi tiek daug šio mesto, tiek daug saules, tiek daug gyvybės…Tiesiog puiku kartais taip pailsėti…Atgauti kvėpavimą…(“Lovenote”)
Staiga pasigirsta keistos spalvos garsas, jis suformuoja kažką naujo…Negaliu atpažinti, tai neįprastas derinys , bet jame daugiau logikos, visi tie perėjimai, pakeitimai…Aš bandau sekti jo pėdsakais, bet jis tai pakyla virš medžių, tai sustoja, tarsi žiūrėdamas į mane ir bandydamas užduoti klausimą. Ir štai jis jau vėl bėga į priekį, slėpdamas savo kūną už krūmų. Gryna energija, bandanti rasti savo naują kūną, sukurti naują gyvybę, sukurti bendrą kalbą… (“Elect raw “)
Aš taip ilgai stebėjau saulę ir bandžiau įsiklausyti į gyvybę, kad, bandydamas susisteminti kakofoniją, užmerkiau akis ir uždėjau savo delnus ant ausų …Bet netgi ten, tyloje, įtakota visų šių įvykių, buvo muzika. Senas geras jazz‘as, juodi siluetai, grojantys instrumentais, improvizacijos gėlės, pinančios naujus vaizdus, užpildė mano taip geidžiamą tylą…(“Šluota”)
Ką aš darau? Ko aš noriu? Galvojau eidamas gatvėmis… Ir kur visi?…Kodėl čia tik šitie padarai?…Ką aš čia veikiu? Galbūt aš išprotėjau?…Ir kai tik aš apie tai pagalvojau, vėl pasigirdo tarsi raminanti mane mano tamsos muzika, sakydama ,,Nesijaudink…Tai tik gyvenimas…Tai tik pasaulis, kurį bandai suskurti tu, kur lygiai tai pat daro kiti tokie kaip tu, skirtingi žmonės…Skirtingos spalvos…Juk tai puiku.” (“Paris Paris”, “Backdays”)
Taip bemąstydamas aš vėl sugrįžau į tą gatvę, kurioje ryte prasidėjo mano kelionė. Improvizuota demonstracija vis dar tęsėsi. Šį kartą gatves užpildė lengvai bauginantys padarai, primenantys gyvates…Kažkodėl vietomis darėsi taip tylu…Keista…Man taip neramu…Kiek daug visko šitoj visumoj…Negalima to įstatyti į rėmus, prilipdyti kainas, pavadinimus…Kūryba turi skristi…O kalba eina apie miestą, kurį sukūrė dvi asmenybės, mėgstančios žaisti su muzikos spalvom…Kitaip negali būti…
Man atrodo, kad tai buvo puiki diena, puiki kelionė. Ir įdomiausia, kad kitam žmogui ji atrodys ir skambės visiškai kitaip…
Miestas užsidarė tarsi didelė muzikinė dėžutė, saulė pagaliau pagavo savo tikslą…
Autorius MIRON